Braškės (kultūrinės žemuogės) ima žydėti gegužės mėnesį. Vaisiai – raudonos, kartais rausvos arba baltos uogos (didžiausios iki 40 g). Uogos skanios, turi 80-90% vandens, 4,5-10% cukraus, 0,8-1% organinių rūgščių, 1,0-1,7% pektininių, 0,16-0,25% rauginių, 0,9-1,2% azotingųjų medžiagų, 50-80 mg% vitamino C. Uogos vartojamos šviežios ir šaldytos, iš jų verdama uogienė, džemas, gaminamos sultys.
Braškes galima auginti įvairioje dirvoje, bet labiausiai joms tinka silpnai rūgštūs (pH 5-6) priesmėliai ir lengvi bei vidutinio sunkumo priemoliai. Braškės vienoje vietoje auga keletą metų, todėl, veisiant braškyną, labai svarbu išnaikinti daugiametes piktžoles, supūdyti (jei yra) velėną ir gerai patręšti dirvą. Jei braškes numatoma sodinti vasarą, juodasis pūdymas laikomas nuo pavasario, o jei pavasarį – nuo praeitos vasaros vidurio arba ištisus metus. Palikus juodąjį pūdymą, tuoj pat į 1m2 duodama 6-8kg organinių trąšų (mėšlo, komposto arba perpuvusių durpių), 60g superfosfato ir 20g kalio chlorido. Trąšas paskleidus, dirva ariama arba perkasama 30cm gyliu. Paskui iki braškių sodinimo dirva purenama keletą kartų. Pavėlavus patręšti, trąšas reikia paskleisti ir dirvą perkasti bent 2-3 savaitės iki sodinimo.
Sodinimas
Lietuvoje braškės dažniausiai sodinamos vasaros pabaigoje (nuo rugpjūčio iki rugsėjo vidurio). Jei yra daigų, braškes galima sodinti ir liepos mėnesį. Anksčiau pasodinus, galima tikėtis gausesnio derliaus pirmaisiais metais. Vėlai pasodintas braškes per žiemą reikia gerai apdengti. Jas galima sodinti ir anksti pavasarį, kai tik pradžiūsta žemė. Sodinti imami sveiki daigai iš specialiųjų motininių braškynų. Jei daigų įsigyjama mažai, kitais metais jų galima pasidauginti patiems. Veislinius augalus reikia gerai mulčiuoti kompostu arba durpėmis ir laistyti. Geriausi braškių daigai išauga pirmamečiame braškyne, bet sodinimui tinka daigai ir iš antrame-čio braškyno. Stiprūs, gerai įsišakniję daigai sodinami į pastovią vietą, silpnai įsišakniję – tankiai (5X 10cm atstumais) į labai gerai paruoštą dirvą, dažnai laistomi ir tik gerai įsišakniję, persodinami į pastovią vietą.
Neužmirkstančiuose plotuose braškes patartina auginti lygioje dirvoje. Braškės sodinamos viena eile arba dvieiliu bei trieiliu juostiniu būdu. Sodinant viena eile, tarpueilių plotis mėgėjų soduose – 60cm, atstumai tarp daigų eilėse – 20cm (8 kereliai 1m2). Auginant braškes juostiniu būdu, tarp juostų reikia palikti 70cm tarpus. Auginant dvieiliu juostiniu būdu, tarpai tarp eilių juostose paliekami 40cm, tarp augalų eilėse – 20cm (į ilginį juostos metrą sodinama 10 daigų). Auginant braškes trieiliu juostiniu būdu, tarp eilių juostose paliekama 30cm, o tarp augalų eilėse – 25cm tarpai (į ilginį juostos metrą sodinama 12 daigų).
Užmirkstančiose dirvose braškėms daromos lysvės, kuriose daigai sodinami dvieiliu arba trieiliu juostiniu būdu.
Daigams sodinti 6cm skersmens skylės išdėstytos trieiliu juostiniu būdu. Ši plėvelė neleidžia želti piktžolėms, sulaiko drėgmę bei kekerinio puvinio plitimą, palaiko aukštesnę dirvos temperatūrą, išsaugo švarias uogas. Plėvele mulčiuoti augalai geriau auga, būna vešlesni, duoda 30-36% didesnį derlių, jų uogos pradeda nokti 3-5 dienomis anksčiau. Plėvelė klojama ant gerai išlygintos žemės, kraštai prispaudžiami žemėmis.
Sodinant daigus, reikia žiūrėti, kad neužvirstų žemėmis šerdelės. Šaknies kaklelis (vieta, ties kuria šaknis pereina į stiebą) turi būti sulig dirvos paviršiumi. Šaknų negalima ir užriesti į viršų. Ilgesnes kaip 5cm šaknis prieš sodinant galima patrumpinti. Pasodinti daigai tuoj palaistomi (po 1 /2l vandens augalui) . Jei oras sausas, juos reikia dar 2-3 kartus palaistyti. Kad nesusidarytų plutelė ir lėčiau garuotų vanduo, palaistytus daigus galima mulčiuoti durpėmis, puvenomis arba apiberti sausomis žemėmis.
Priežiūra ir tręšimas
Braškynai per vegetaciją purenami ir piktžolės ravimos 4-6 kartus. Eilėse purenama 3-4cm gyliu, o tarpueiliuose vasarą 6-8cm gyliu, rudenį 12-15cm gyliu.
Pavasarį išgrėbstomi ir sudeginami seni sudžiūvę lapai, nes juose yra kenkėjų ir ligų pradų. Jei prieš pat braškių žydėjimą arba joms žydint numatoma šalna, kereliai pridengiami šiaudais. Kad nesusiterštų uogos, po žiedynais paklojama šiaudų arba samanų. Jei daigų nereikia, nuolat karpomi ūsai. Kai prieš sodinimą braškės gerai patręšiamos, pirmaisiais ir antraisiais metais galima tręšti tik azoto trąšomis: į 1m2 10g amonio salietros anksti pavasarį ir 10-20g – nuėmus derlių. Dėl azoto pertekliaus gali suvešėti lapai ir sumažėti derlius, nurinkus uogas, kartais tenka nušienauti lapus. Trečiais arba ketvirtais, o jei braškės silpnos ir antrais augimo metais, nuėmus derlių, be azoto trąšų, papildomai į 1m2 beriama 80g superfosfato ir 15g kalio chlorido arba 30g kalio-mag-nio sulfato.
Jei vegetacijos metu maža drėgmės, braškės laistomos prieš žydėjimą 1-2, uogoms mezgant ir nokstant – 2-4, nuėmus derlių – 1-2 kartus. Vienkartė norma yra 2- 3 kibirai į 1m2. Laistomoms braškėms anksčiau nurodytą trąšų kiekį galima truputį padidinti.
Kad būtų išvengta ligų ir kenkėjų, senuose braškynuose, baigiant skinti derlių arba tuoj jį nuėmus, lapai nupjaunami ir sudeginami. Paskui braškės tręšiamos ir laistomos, kad iki žiemos užaugtų stipri lapija.
Šaltą žiemą braškės gali iššalti arba pašalti. Todėl, jei nėra sniego, oro temperatūrai nukritus ir išsilaikius savaitę žemiau 0°C, braškes reikia apdėti šiaudingu mėšlu, lapais, durpėmis. Pavasarį, kad braškės neiššustų, mėšlas nuimamas, kol dar įšalusi žemė. Kitoks mulčius pavasarį ne toks pavojingas, jį galima nuimti vėliau.
Braškes vienoje vietoje galima auginti iki 4 metų.
Auginimas šiltadaržiuose
Lengviausiai pasidaryti nedidelių gabaritų plėvelės priedangas- tunelius. Jie daromi 60-100cm pločio bei 50-60 cm aukščio. Plėvelė uždengiama anksti pavasarį, baigiant tirpti sniegui. Saulėtą dieną po plėvele temperatūrai pakilus iki 30° C, tuneliai vėdinami. Braškėms žydint, dieną tunelių šonus reikia atidengti, kad geriau apsidulkintų žiedai. Pradėjus nokti uogoms, 2-3 paras plėvelę reikia nudengti nakčiai, o vėliau ir visai nuimti. Jei šaltas oras, lyja, mažai skraido bičių, žiedus reikia dulkinti dirbtinai, perbraukiant per augalus šepetėliu arba kitu daiktu. Po plėvele geriausiai tinka auginti ’Zaria’, ’Festivalnaja’ veislės braškes.
Ligos
Kekerinį puvinį sukelia pilkasis kekeras. Pažeidžia uogas, žiedynus, vaiskočius, užuomazgas bei senus lapus. Ant pažeisto organo susidaro rudų dėmių, kurios vėliau apsitraukia pilka konidijų mase. Uogos supūva. Liga ima plisti žydėjimo metu, bet daugiausia uogoms bręstant. Grybas žiemoja pažeistose augalo dalyse. Šviesmargę sukelia žemuoginis rutulgrybis. Pavasarį ant lapų pasidaro rausvai rudų, nedidelių dėmelių, kurios plečiasi, jų centras pašviesėja, o pakraščiai parausta. Daugiau pažeisti lapai nudžiūsta, krūmeliai duoda mažesnį derlių. Ligos sukėlėjas žiemoja pažeistuose lapuose, ima plisti, braškėms žydint. Rudmargės sukėlėjas – žemuoginė sidabražolinė marsonina. Vasaros II pusėje ant lapų atsiranda įvairaus dydžio rausvai ar juodai rudų dėmių. Ligoti lapai paruduoja, užsiriečia ir nudžiūsta. Ligos sukėlėjas žiemoja senuose, pažeistuose lapuose, išplinta, nuėmus derlių.