Dirvos paruošimas
Pasodintos braškės toje pačioje vietoje auga kelerius metus. Šiai kultūrai reikia pakankamai derlingų bei humusingų, geros struktūros dirvų. Be to, braškės blogai stelbia piktžoles. Dėl šių priežasčių, ruošiant braškėms dirvą, reikia sudaiginti ir sunaikinti kuo daugiau piktžolių, ypač daugiamečių, dirvą gerai išlyginti ir įtręšti.
Dirvos ruošimo pradžioje pašalinamos anksčiau augusių kultūrų liekanos, per kurias dirva užsikrečia braškėms žalingais ligų sukėlėjais bei kenkėjais. Be to, ilgai pūdamos, liekanos trukdo dirbti žemę. Iš tokių liekanų paminėtini kopūstų kotai, seni braškių krūmai ir kt. Jeigu į buvusį braškyną sodinamos braškės po 1 metų, tai seni krūmai išraunami ir pašalinami iš braškyno. Jei į seno braškyno vietą grįšime po kelerių metų, senus braškių krūmus užarkime. Jie pūdami atpalaiduoja maistines medžiagas kaip organinės trąšos.
Ruošiant plotą braškėms sodinti, dirva gerai išlyginama. Dirva lyginama prieš organinių ir mineralinių trąšų bėrimą bei herbicidų panaudojimą. Dirvos paruošimo metu labai svarbu sunaikinti tokias daugiametes piktžoles, kaip varputį, usnis, pienes ir kt. Mažesniuose ploteliuose piktžolių šakniastiebiai išrenkami rankomis dirvos perkasimo metu. Didesniuose plotuose, kur gausu usnių ir pienių, dirva keletą kartų giliau perkasama arba perariama. Varputėtas dirvas reikėtų dažniau negiliai perarti arba perkasti, o iš paviršinio dirvos sluoksnio akėčiomis arba grėbliu „iššukuoti” visus šakniastiebius ir juos pašalinti.
Vienmetės piktžolės naikinamos dygstančios, dažnai dirbant žemę.
Ruošiant dirvą piktžolėms naikinti, išnaudojamas visas vegetacijos periodas, kol jos dygsta. Dirvoje neauga kiti kultūriniai augalai. Taip pat reikia gerai prižiūrėti prieš braškes augančias kitas kultūras, kad jose piktžolės neišbarstytų sėklų ir nepriaugintų šakniastiebių.
Braškių tręšimas
Labai svarbu pakankamai dirvas įtręšti. Tręšiama taip, kad per visą braškių augimo laiką (3 metus) maistinių medžiagų užtektų arba braškių augimo metu reikėtų papildomai patręšti tik nedideliais trąšų kiekiais (priklausomai nuo augalų būklės atskirais augimo laikotarpiais).
Kartu reikia žinoti, kad negalima braškių pertręšti. Ypač braškės jautrios pertręšimui azotinėmis trąšomis. Pertręštos braškės išaugina per daug vešlią lapiją, braškynas labai sutankėja, augalai praranda atsparumą įvairioms ligoms, uogos daugiau pūva.
Braškėms skirtas plotas tręšiamas organinėmis ir mineralinėmis trąšomis. Iš organinių trąšų naudojamas mėšlas (geriausiai perpuvęs), durpių ir mėšlo kompostas ir kt. Kai tręšimui tenka naudoti šviežią arba mažai perpuvusį mėšlą, su juo į dirvą pakliūva daug piktžolių sėklų. Kad iki braškių sodinimo būtų galima sudaiginti ir sunaikinti piktžoles ir geriau mėšlas mineralizuotus, plotą šviežiu arba mažai perpuvusiu mėšlu geriau tręšti prieš metus (rudenį arba bent pavasarį).
zemes skvarbimas
Senuose sklypeliuose, kur dirvos gerai įdirbtos, gausiai įtręštos, kur kitos kultūros auga labai vešliai, galima visai netręšti nei organinėmis, nei mineralinėmis trąšomis. Į vidutiniškai įtręštas dirvas galima į 10m2 įterpti po 60-80 kg mėšlo. Naujai įsisavinamuose arba nualintuose plotuose mėšlo norma padidinama iki 80-150 kg/10m2. Sunkiose dirvose labai tinka mėšlą maišyti su durpėmis. Sunkesnėse dirvose didelis organinių trąšų kiekis pagerina dirvos oro ir vandens režimą. Ruošiant dirvą, įterpiamos fosforo ir kalio trąšos. Gausiai tręšiant mineralinėmis, ypač daug chloro turinčiomis trąšomis (kalio druska, kalio chloridu), patartina jas berti bent 1 -1,5 mėnesio prieš braškių sodinimą. Nustatyta, kad chloras žalingas augalams, todėl jo turinčios trąšos beriamos anksčiau, kad chloras išsiplautų ir nekenktų augalams.
Vidutiniškai turtingose dirvose beriama 600g/10m2 superfosfato ir 300g/10m2 kalio chlorido. Vietoje kalio chlorido patartina naudoti kalio sulfatą. Mažai derlingose arba naujai įsisavinamose dirvose šių trąšų beriama daugiau.
Dirvą tręšiant, trąšos paskleidžiamos visame armens sluoksnyje. Patartina pusę mineralinių trąšų įterpti ariant arba perkasant dirvą, o antrą pusę – išberti ant suartos dirvos ir įterpti akėjant.
Braškių sodinimas
Baigiant ruošti dirvą, bet kokį gilesnį žemės dirbimą reikia užbaigti ne vėliau kaip 7- 10 dieną iki braškių sodinimo, kad dirva galėtų pakankamai susigulėti. Prieš pat sodinimą dirvos paviršius papurenamas tik sekliai su grėbliu arba akėčiomis.
Kai braškės sodinamos pavasarį, dirva paruošiama rudenį taip, kad pavasarį iš karto būtų galima sodinti nedirbant žemės arba – tik sekliai papurenus supuolusį dirvos paviršių.
Patartina braškes sodinti lygioje dirvoje. Lysvės daromos tik tais atvejais, kai sklypas gali periodiškai užmirkti arba dirva mulčiuojama popieriumi ar juoda plėvele. Lysvės daromos 7-10 dienų iki sodinimo, o ankstyvam pavasariniam sodinimui – rudenį.
Veisiant naujus braškynus, ypatingą reikšmę turi veislė, daigų sveikumas bei kokybė. Nuo jų priklausys būsimo braškyno derlingumas. Todėl negalima daigų imti iš atsitiktinių, blogai prižiūrimų, ypač senų braškynų. Tokiuose braškynuose dažnai būna gausybė kenkėjų ir ligų arba braškės išsigimusios. Tokios braškės mažai dera, o išaugina didelį krūmą ir daug daigų. Senesniuose braškynuose pasitaiko iš braškių sėklų išaugusių sėjinukų. Jie duoda daug daigų, o uogų derlius dažniausiai būna mažas.
Braškyno įveisimui daigus reikia įsigyti tik iš sveikų, grynaveisliais daigais įveistų braškynų. Daigai turi būti sveiki, neapsikrėtę erkutėmis, neturėti nematodų bei vytulių pažeidimo požymių.
Pastaruoju metu specializuoti sodininkystės ūkiai veisia braškynus iš sveikų grynaveislių braškių daigų. Todėl sodininkai mėgėjai turėtų pradinę sodinamąją medžiagą įsigyti iš minėtų specializuotų sodininkystės ūkių.
Sodinimui skirti daigai turi būti gerai išsivystę. Sodinimui tinkamas daigas turi turėti sveiką šerdelę. Labai svarbu, kad daigas turėtų gerą šaknų sistemą. Šaknys turėtų būti 5-7 cm ilgio. Vasaros sodinimui daigas turi turėti ne mažiau kaip 3 gerai išsivysčiusius lapus. Pavasariniam sodinimui daigai tinka tik su mažais atželiančiais lapais. Žinoma, kad kuo storesnis šaknies kaklelis, tuo augalas geriau išsivystęs ir turi daugiau sukaupęs maistmedžia- gių. Įvairių braškių veislių šaknies kaklelio storis labai nevienodas, bet turėtų būti ne mažesnis kaip 5 – 7 mm, o geriausiai – apie 10 mm storio.
Geriausia daigus kasti drėgnu, lietingu oru. Kai daigai kasami sausą, vėjuotą ir ypač saulėtą dieną, būtina juos sudrėkinti ir apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių bei vėjo. Vėjas ir saulė greitai išdžiovina jautrias, jaunas šakneles, ir tokie daigai greitai apvysta, o pasodinti sunkiau prigyja arba visai sudžiūsta. Kasant daigai rūšiuojami į tinkamus sodinti ir pikuoti (su pirminėmis šaknelėmis ir sveika šerdele).
braskiu sodinimas
Kai daigus sodiname tame pačiame sklype, patartina nuo šaknų, nenukratyti žemės. Kartais daigus reikia pervežti arba palaikyti kelias dienas. Tuo tikslu daigai sustatomi į dėžes, išklotas polietilenine plėvele. Mažesnį daigų kiekį galima pervežti arba palaikyti neužrištuose polietileniniuose maišeliuose. Laikymui arba pervežimui paruoštus daigus palaistome vandeniu. O polietileninė plėvelė trukdo vandeniui išbėgti ir išgaruoti, todėl daigų šaknys pastoviai būna drėgnos.
Daigus reikia laikyti vėsesnėje vietoje, tai yra rūsyje arba bent šiaurinėje pastato pusėje. Be to, užpavėsintoje vietoje daigus galima laikinai prikasti sudrėkintose durpėse arba dirvoje.
Svarbu, kad iškasti daigai būtų prižiūrimi taip, kad laikotarpiu nuo jų iškasimo iki pasodinimo daigų šaknys būtų pastoviai drėgnos. Jeigu prieš sodinimą daigai vis dėlto apvytų, jie pusdieniui pamerkiami į vandenį, kad atsigautų. Prieš sodinimą daigų šak-nis reikia pamirkyti į karvių mėšlo ir molio tyrę.
Braškių sodinimo atstumai priklauso nuo to, kokia sistema numatoma jas auginti. Auginant pavieniais krūmais, sistemingai šalinami visi išaugę ūsai. Braškių krūmai formuojasi tik iš pasodintų daigų. Jie auga atokiai, gerai apšviesti. Tokiame braškyne uogos sunoksią anksčiau, užauga didesnės, bet iš ploto jų gaunama mažiau.
Braškes galima sodinti bet kuriuo laiku, išskyrus laikotarpį, kai dirva įšalusi. Tačiau yra laikotarpių, kai ūkiškai geriausiai jas apsimoka sodinti. Žinoma, kuo anksčiau vasarą pasodinsime braškes, tuo didesnis bus kitų metų derlius. Geriausiai būtų jas sodinti liepos mėn. arba rugpjūčio pirmojoje pusėje. Tačiau pirmų metų derlius priklauso ne tik nuo sodinimo termino, bet ir nuo daigų kokybės. O iki to laiko išauginti gerus kokybiškus daigus sunku. Dažnai dėl sausrų daigai įsišaknija blogai, jų būna labai mažai ir dėl to sodinama vėliau.
Rudenį braškes sodinti baigiama iki rugsėjo antros pusės. Vėliau pasodinti augalai iki žiemos nespėja pakankamai gerai įsišaknyti. Tokie augalai žiemos-pavasario laikotarpiu dažnai iškilnojami ir pašąla. Pavasarį tokie ugliai dažnai būna išretėję.
Jeigu iki rugsėjo antrosios pusės braškių nepasodinome, geriau atidėkime pavasariui. Mūsų tyrimai parodė, kad anksti pavasarį pasodintų braškių bendras derlius toks pat, kaip ir pasodintų rugpjūčio pabaigoje bei rugsėjo pirmojoje pusėje.
Pavasarį braškės sodinamos kaip galima anksčiau. Geriausiai jos dera, pasodintos per 15-20 dienų nuo lauko darbų pradžios, tai yra balandžio antrojoje pusėje (priklausomai nuo meteorologinių sąlygų). Pavasarį braškės sodinti užbaigiamos gegužės pirmosiomis dienomis (iki žiedynpumpurių išleidimo).
Nors vėliau sodinami daigai būna gražesni, bet blogiau prigyja, prasčiau auga, o derlingumas mažesnis.
Kartais sodininkai daigų įsigyja vėlai rudenį, kai jau rizikinga sodinti. Tokius daigus galima išlaikyti prikastus dirvoje arba durpėse paprasčiausiomis lauko sąlygomis.
Šiam tikslui parenkama aukštesnė sodo vieta, kur nesikaupia paviršinis vanduo. Plotas parenkamas šiaurinėje pastato ar užuovėjos pusėje, kad būtų pastovesnė temperatūra ir nekaitintų saulė. Patogiausia ant dirvos paskleisti 30 cm durpių sluoksnį, bet galima ir iš lengvo dirvožemio padaryti lysves. Taip paruoštame plote kasamas kelių cm gylio griovelis. Prie vienos griovelio pusės statomi tvarkingai surūšiuoti daigai (maždaug 70-100 daigų į 1 išilginį metrą), po to iš kitos pusės užverčiamos ir prispaudžiamos durpės arba žemė ant šaknų, beveik iki šerdėlių viršaus, kad, susigulėjus žemei, šaknys neišlįstų į paviršių. Už 15-20 cm kasamas kitas griovelis. Prasidėjus žiemai, kai dirva įšąla, o sniego nėra arba labai mažai, prikasti daigai mulčiuojami eglišakėmis arba durpėmis. Pavasarį, orui atšilus, mulčą reikia nuimti, kad daigai nepašustų.
Taip laikant daigus, labai svarbu, kada juos iškasime rudenį. Mūsų tyrimais nustatyta, kad geriausiai daigai laikosi žiemą, jeigu jie iškasti spalio viduryje ar antrojoje spalio pusėje. Šiuo laikotarpiu iki 95 proc. prikastų daigų išsilaikė gerai ir labai gerai. Nustatyta, kad spalio pradžioje laikymui prikasti daigai laikosi blogai, kadangi šiame laikotarpyje dar būna aukšta oro temperatūra ir daigai nepasiruošę žiemoti.
Rugsėjo antrojoje pusėje ir spalio pradžioje gautus daigus galima per žiemą išlaikyti išpikuotus lysvėse. Daigams išpikuoti lysvės padaromos aukštesnėje sodo vietoje, kur neužlieja paviršinis vanduo. Lysvėse daigai pikuojami 10X5 cm atstumais. Jeigu žemė sausa, išpikuoti daigai palaistomi. Prasidėjus žiemai, kai dirva įšąlą, išpikuoti, kaip ir prikasti daigai mulčiuojami eglišakėmis arba durpėmis.
Braškių daigai sodinami truputį giliau, negu augo daigyne. Purioje dirvoje sodinama tokiame gylyje, kad, dirvai susigulėjus, neišlįstų iš žemės daigų šaknys. Kai sodinimo metu sausa, prieš tai reikia prilieti padarytas duobutes arba vagutes. Galima laistyti ir tuoj po sodinimo, bet kad po laistymo, nesusidarytų pluta ir laikytųsi drėgmė, augalai mulčiuojami durpėmis arba bent sausomis žemėmis.
Reikia atidžiai žiūrėti, kad sodinimo metu, ypač gausiai palaisčius arba po didesnių liūčių, praskiestas dirvožemis neužpiltų šerdelių. Žemėmis užpiltas šerdeles būtina greitai atkasti, nes, joms užsipylus, augalas žūva.
Daigus sodiname į ranka ar sodo peiliu bei kastuvėliu padarytas duobutes. Kai juos eilutėje sodiname tankiai (kas 10-15 cm), galima su kauptuku padaryti griovelį, jį prilieti vandens ir į tokią dirvožemio tyrę ranka sukišti daigus. Po to griovelis užlyginamas.
Geriausia braškes sodinti vėsesniu, lietingu oru. Karštu saulėtu oru reikia sodinti vakare, pašalinus nuo daigų visus didesnius lapus. Be to, pasodintus daigus patariama iki savaitės laiko užpavėsinti popieriumi arba kita medžiaga ir dažniau palieti.
Braškių auginimas
Braškes auginant kiliminiu būdu, ūsai nenaikinami. Toks braškynas labai sutankėja. Nors jauname braškyne dėl didelio augalų skaičiaus derlius būna gausus, bet vėliau, augalams per daug sutankėjus, uogos susmulkėja ir labai pūva. Šiuo būdu braškes auginti nepatartina.
Geriausia braškes auginti eilėmis arba juostomis. Sodinant šiais būdais, braškynas įveisiamas norimu tankumu, bet svarbiausia augalus patogiau prižiūrėti su rankiniais purentuvais: jais lengviau dirvą purenti bei ravėti tarp eilučių. Kad būtų patogiau prižiūrėti, didinamas atstumas tarp eilučių, o mažinamas tarp augalų. Pirmuosius ūsus galima nukreipti eilutės kryptimi. Taip formuojama viena juosta. Kai nesusi- liečia skirtingose eilutėse augančių krūmų lapai, geresnė braškyno aeracija, mažiau pūva uogos.
braskes po plevele
Auginimo būdas priklauso ir nuo veislių. Braškių veislės, kurios turi tankesnę ir vešlesnę lapiją bei jautresnės puviniams sodinamos eilėmis 60-70X20cm atstumais. Kitos veislės, kurios turi retesnę lapiją ir mažiau jautrios puviniui, sodinamos tankiau.
Kai turime nepakankamai daigų, o norime užsodinti didesnį plotą, galime sodinti 60-70X25-30 cm atstumais. Priežiūros metu leidžiama daigams įsišaknyti tarp pasodintų augalų ir suformuojama 20-30 cm pločio eilutė.
Galima auginti ir juostiniu būdu. Juostos sudaromos iš 2 arba 3 eilučių. Tarp juostų paliekami 60-70 cm tarpueiliai, tarp eilučių – 40-50 cm, o tarp augalų – 15-20 cm tarpai.
Auginant dvieiliu juostiniu būdu, toliau prižiūrint, galima formuoti 60-70 cm pločio braškių juostą ir 40-50 cm tarpueilį. Pagal šią schemą tiktų auginti tik mažiau ūsotas ir puviniui atsparesnes veisles. Panaši schema naudojama sodinant braškes lysvėje, kuri mulčiuojama popieriumi arba juoda plėvele.
Mulčiuojant plėvele, galima sodinti ir puviniui jautresnes veisles, nes, sunaikindami visus ūsus, neleidžiame braškynui sutankėti ir todėl mažiau plinta puvinys. Be to, mulčas stabdo puvinio plitimą.
Trieilėse juostose atstumai tarp eilučių turi būti 50 cm. Priežiūros metu visi ūsai sunaikinami, o paliekami tik pasodinti kereliai arba labai siaura eilutė.
Juostinį auginimo būdą galima modifikuoti padarant laikinas eilutes. Jis tiktų, jeigu turėtume pakankamai geros kokybės daigų ir galėtume pasodinti liepos, rugpjūčio mėnesiais – 3-5 eilučių juostomis. Tarp juostų paliekami 60-70 cm tarpueiliai, tarp eilučių – 25 cm, o eilutėse tarp augalų 15-20 cm tarpai. Tokiu tankumu įveistas braškynas kitais metais duos gerą derlių. Po pirmo derliaus nuėmimo pašalinama kas antra eilutė, o toliau braškės auginamos dar 2 metus.
Sodybiniuose sklypuose, kur braškynai užima didesnius plotus, o tarpueiliams purenti panaudojami motoblokai, braškės sodinamos 70-80X20 cm atstumais. Priežiūros metu daigams leidžiama įsišaknyti, ir suformuojama 30-40 cm pločio eilutė ir 30-40 cm pločio tarpueilis. Čia taip pat tiktų anksčiau minėtas dvieilis juostinis sodinimo būdas.